Burnos opos

Sau 14, 2019

Burnos opos: maža žaizdelė ar sunki liga?

Burnos opomis vadinami įvairaus diametro apskritos ar ovalios formos burnos ertmę išklojančios gleivinės defektai, dažniausiai erozijų tipo, nepažeidžiantys pogleivio. Burnos opų bent kartą gyvenime yra turėję 20–50 proc. žmonių, kai kuriems jos kartojasi po keletą kartų per metus ir gali tapti rimta sveikatos problema.
Burnos opos dažnai būna labai skausmingos, kelia diskomfortą pacientui, trukdo valgyti, ryti, valytis dantis. Baimindamasis skausmo, pacientas vengia valgyti, blogėja apetitas ir gyvenimo kokybė.
Daugeliu atvejų burnos opų priežastys lieka nežinomos, todėl ir jų gydymas sudėtingas.

Ligos formos.
Burnos opos skirstomos į tris tipus:

mažos (5–10 mm skersmens), kurios dažniausiai sugyja per 7–10 dienų.
didelės (didesnės negu 10 mm skersmens ir gilesnės, dažnai turi iškilusius ar netaisyklingos formos kraštelius), vadinamos Sultono liga. Gyja lėtai (per 10–40 dienų), užgijus gali likti gleivinės randelis.
herperinės, jas sudaro keliolikos smeigtuko galvutės dydžio (<5 mm skersmens) opelių sankaupa.
Histologiniu požiūriu, burnos opos yra burnos vidinį paviršių dengiančios švelnios gleivinės dalinis defektas (erozija).
Ilgiau negu 3 savaites neužgyjančios burnos opos gali būti sunkesnės ligos (burnos gleivinės ar lūpos vėžio, reumatinės ar kitokios sisteminės ligos ar kt.) požymis, todėl turėtų būti įvertintos odontologo ar LOR gydytojo.
Pasikartojančios opos vadinamos aftomis, arba recidyviniu aftiniu stomatitu. Aftos gali pažeisti burnos gleivinę, liežuvį, dantenas. Aftų nustatoma apie 20 proc. žmonių (įvairiais duomenimis, 5–50 proc. populiacijos). Dažniau serga somatiškai sveiki vaikai ir jauni asmenys, moterys dažniau negu vyrai. Bent kartą gyvenime aftų yra turėję 66 proc. žmonių.
Iki 25 proc. atvejų galimi aftinio stomatito atkryčiai. Jų dažnumas per 3 mėnesius siekia 50 proc. Atkryčius skatina emocinis stresas, hormoniniai pokyčiai (pavyzdžiui, opelių gali atsirasti menstruacijų metu).
Retai nustatoma (Europoje serga vienas iš 300 tūkst. gyventojų) vadinamoji Bechčeto (Behceto) liga, pavadintą pirmą kartą (1937 m.) ją aprašiusio Turkijos gydytojo vardu. Tai neaiškios kilmės sisteminis vaskulitas, pasireiškiantis aftiniu stomatitu, burnos, lytinių organų išopėjimu, odos, sąnarių, akių, nervų sistemos pažeidimais. Manoma, kad ligai atsirasti svarbi genetinė predispozicija.
Burnos ertmės gleivinės pažeidimų neretai nustatoma onkologiniams ligoniams. Jų gali atsirasti dėl pačios ligos (imuniteto nusilpimo, infekcinių komplikacijų) ar dėl taikomo gydymo – chemoterapijos, spinduliavimo. Dėl chemoterapijos ar radiacijos silpnėja seilių liaukų veikla, atsiranda burnos sausumas (kserostomija), sutrinka gleivinės kraujotaka, gali pasireikšti mukozitas, spindulinis ėduonis, osteonekrozė. Pakinta burnos ertmės pH ir mikroflora, pradeda daugintis patogeniniai mikroorganizmai (streptokokai), laktobacilos, Candida. Burnos gleivinės uždegimas su išopėjimais gali prasidėti jau antrą chemoterapijos ar spindulinio gydymo savaitę.

Priežastys.

Burnos opas gali sukelti įvairūs mechaniniai, cheminiai, infekciniai ar sisteminiai veiksniai:

atsitiktinis skruosto gleivinės sukandimas,
gleivinės sužalojimas dantų šepetuku,
nuolatinis gleivinės dirginimas ir žalojimas aštria danties nuolauža, netaisyklingai augančiu dantimi, dantų protezu ar plokštele,
bloga burnos higiena,
burnos gleivinės nudegimai (karštu maistu, gėrimu),
stiprūs dirginantys antiseptikai (pavyzdžiui, burnos skalavimo priemonės),
burnos pienligė (kandidozė),
virusinė Herpes simplex–1 infekcija (peršalimo opelės),
kai kurie vaistai (pavyzdžiui: antinavikiniai chemopreparatai, antibiotikai, analgetikai, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, beta adrenoblokatoriai, nitratai ir kt.),
autoimuninės ligos (plokščioji kerpligė ar kt.).

Burnos gleivinės pažeidimų ar išopėjimų gali atsirsti sergant:

kolagenozėmis (Sjogreno sindromu, sklerodermija, dermatomiozitu),
kraujo ligomis (ūmine leukemija, agranuliocitoze, Hodžkino limfoma, įgimta porfirija, megaloblastine B12 deficito anemija),
diabetu,
širdies ir kraujagyslių ligomis (dešiniojo ar kairiojo skilvelio napakankamumu, liežuvio venų varikoze, retai pasitaiko aneminių liežuvio infarktų su gleivinės išopėjimu),
kepenų, virškinamojo trakto ligomis (celiakija, kepenų ciroze, opiniu kolitu, Krono liga),
kitomis infekcijomis (sifiliu, tymais, skarlatina, vėjaraupiais, mikozėmis, Pemphigus vulgaris, rankų, pėdų, burnos sindromu),
metabolinėmis ligomis (nustatomi podagriniai gleivinės mazgeliai, Adisono liga),
C, A avitaminozėmis.

Burnos opų priežastys neretai lieka nežinomos.
Manoma, kad paprastos opelės gali būti susijusios su infekcija (herpetine HSV–1, pienligės), stresu ar mechaniniu gleivinės pažeidimu. Dažniausiai gleivinės opelių atsiranda nuo mechaninio sužalojimo. Kai kurių maisto produktų (ypač rūgščių vaisių, uogų) vartojimas taip pat skatina burnos opų atsiradimą ar pasunkina eigą. Burnos gleivinę gali žaloti aštrios dantų ar jų šaknų nuolaužos, netinkamai pritaikyti dantų protezai, odontologinės plokštelės.

Klinika, simptomai.
Burnos opų simptomai iš dalie priklauso nuo jas sukėlusios priežasties, dažniausiai šie:

apskrita ar ovali žaizdelė burnoje,
gleivinės pabrinkimas aplink žaizdelę,
skausmingumas,
dėl skausmo ligoniui sunku kramtyti, ryti, valytis dantis,
skausmas stiprėja valgant sūrų, rūgštų ar prieskonių gausų maistą,
dėl skausmo ligonis bijo valgyti, gali pablogėti apetitas.

Dažniausios mažosios opos. Jų atsiranda ant skruostų, liežuvio, lūpų, dantenų, kartais ant kietojo gomurio. Mažosios opos būna pieštuko smaigalio didumo, kartais susitelkia grupelėmis. Vienu metu gali susidaryti 4–6 opos.
Didelės opos gyja ilgiau, jų simptomai sunkesni. Didesnių opų gali atsirasti šalia tonzilių, ligoniui labai skauda, ypač ryjant.
Burnos ertmės vėžys dažniausiai prasideda viena ilgai negyjančia opa.

Komplikacijos.
Negydomos burnos opos gali koplikuotis:

bakterine infekcija,
pogleivio uždegimu (celiulitu),
danties pūliniu (abscesu).

Diagnostika.

Burnos opų diagnostika paremta klasikiniais principais: ligonio nusiskundimais, anamneze, apžiūra, objektyviu tyrimu.

Fizinis tyrimas. Burnos opos atidžiai apžiūrimos. Didelės gelsvos opos būdingos mechaniniam trauminiam gleivinės pažeidimui. Herpetinės opelės dažniausiai būna daugybinės, išplitusios ant dantenų, liežuvio, ryklės, skruostų gleivinės. Karščiavimas irgi būdingesnis Herpes s. infekcijai.

Kraujo testas (pavyzdžiui, leukocitozė) gali atspindėti burnos opas sukėlusį infekcinį procesą.

Opos audinių biopsija padeda atskirti uždegiminę, navikinę ar kitokią žaizdelių prigimtį.

Gydymas.
Dažniausiai burnos opos, nors ir skausmingos, bet nepavojingos. Trauminės ar infekcinės kilmės opos per keletą dienų ar 1–2 savaites sugyja savaime. Aftos ar herpetinės etiologijos opos užsitraukia sunkiau, neretai joms prireikia medikamentinio gydymo. Vaistai nepagreitina opų gijimo, bet palengvina simptomus ir sumažina komplikacijų riziką.
Specialių burnos opų gydymo gairių nėra. Jei išopėjimas gausus ar pacientas blogai pakelia skausmą, skiriama simptominių priemonių – analgetikų, vietinių anestetikų.
Burnos opoms gydyti taikomos nemedikamentinės priemonės ir vaistai.

Dieta. Ligoniui patariama nevartoti sūraus, rūgštaus, prieskonių gausaus, karšto maisto ir gėrimų. Gerti daug skysčių. Reguliariai skalauti burną šiltu vandeniu ar silpnu druskos tirpalu. Būtina palaikyti burnos ertmės švarą.
Vaistai. Skausmui malšinti vartojami analgetikai (pavyzdžiui, acetaminofenas). Opos tepamos antiseptiniu geliu, pasta su anestetikais (pavyzdžiui, lidokainu, benzokainu), karboksimetilceliuliozės pasta, kurios sudėtyje yra benzokaino (mažina skausmą) arba triamcinolono (slopina uždegimą).

Burną patariama skalauti antiseptiniu tirpalu. Skausmą malšina šalavijo nuoviras. Sunkesniais atvejais skiriama steroidų gelio ar tablečių.
Jei vietinis gydymas neveiksmingas, gali prireikti sisteminių imunomoduliacinių ar kitokių vaistų.
Aftos gydomos nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo, herpetinės opos – antivirusiniais vaistais, grybelių infekcija – antimikotikais. Retais atvejais prireikia gydymo imunosupresantais.

Profilaktika.
Burnos opų prevencijai reikia komplekso priemonių, padedančių apsaugoti burnos gleivinę nuo mechaninių, cheminių, infekcinių ir kitokių pažeidimų:

valyti dantis mažiausiai 2 kartus per dieną, atsargiai, švelniai, nepažeidžiant burnos ertmės, dantenų gleivinės,
reguliariai valyti tarpdančius šilkiniu siūlu,
reguliariai lankytis pas odontologą, jei opelės išplinta ant tonzilių kreiptis į LOR gydytoją,
maitintis visaverčiu, gerai sublansuotu maistu,
tinkamai gydyti ligas (diabetą, uždegiminę žarnyno ligą, imuniteto sutrikimus), galinčias skatinti ar provokuoti opų atsiradimą ar pasikartojimą.